Sakramentai

Krikštas — tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai.

Krikštas, krikštynos nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu.

Gyvenimas kaip ir krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo.

Kodėl žmogui reikia krikšto?

Kadaise mūsų protėviai panoro vieni tvarkytis, spręsti patys, kas yra gėris ir blogis. Jie nutraukė draugystės ir pasitikėjimo saitus su Dievu. Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas, noras gyventi be Dievo, maišto ir egoizmo pasirinkimas — gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu, tai kartojasi kiekvieno gyvenime. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus tikras Dievas ir tikras Žmogus panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają. Jėzus, būdams nekaltas, prisiėmė žmonijos nuodėmes, už visus numirė ant kryžiaus.

Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta pirmųjų žmonių neklusnumu, nusigręžimu nuo mylinčio Kūrėjo. Nes priimdamas Krikštą, žmogus pritaria Dievo meilės apstybei, pasirodžiusiai per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.

Krikštydama žmones Bažnyčia tęsia Kristaus misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19—20).

Kam teikiamas Krikšto sakramentas?

Kūdikius ir mažus vaikus

krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimų narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori.

Jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.

Vaikai nuo 7 metų amžiaus

turi būti krikštijami tik pakankamai pasiruošę, išmokę svarbiausias katalikiškas maldas ir turėtų žinoti pagrindinius krikščioniško gyvenimo aspektus bei tikėjimo tiesas. Paprastai tokiais atvejais nekrikštyti vaikai ruošiami kartu su besiruošiančiais Pirmajai Komunijai. Pasiruošimas vyksta visus mokslo metus, nekrikštytieji priima Krikštą dažniausiai per Velykas.

Suaugusieji

patys turėtų kreiptis į parapijos kunigą. Suaugusieji ruošiami krikštui, kad galėtų ne tik maldų ar pagrindinių tiesų išmokti, bet rimtai susipažinti ir įsigilinti į tikėjimo tiesas.

Krikšto tėvams būtina žinoti

• Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus.
• Jei krikštatėviai vedę, turi būti priėmę ir Santuokos sakramentą.
• Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo ugdymu.
• Malda nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį.
• Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
• Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir džiaugsmuose.
• Jie turi stengtis dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.
• Tėvai arba globėjai dėl kūdikio ar vaiko (iki 7 metų) Krikšto sakramento kreipiasi į kunigus bent prieš dvi savaites.

Krikšto simboliai

Kryžiaus ženklas svarbus tam, kuris pripažįsta Jėzų Kristų, už visus žmones mirusį ir prisikėlusį, priima Tėvą, į žemę atsiuntusį savo Sūnų, ir atsiveria Šventosios Dvasios dovanoms.

Pašventintas vanduo tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pilamas ant krikštijamojo galvos jungia su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Krikštas neša mirtį nuodėmei ir dovanoja naują Dievo vaiko gyvenimą.

Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Šis aliejus skirtas tik krikštą priimantiems žmonėms. Patepimo apeiga primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės saugotis nuo piktojo pagundų, kurios braunasi į kiekvieno žmogaus širdį.

Krizmos aliejumi patepama pakrikštyto vaiko kakta. Tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi į Dievą už save ir kitus. Jis — karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems.

Baltu drabužiu apgaubiamas pakrikštytas žmogus, byloja apie Dievo globą, naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą, Jėzaus Kristaus šventumą, į kurį krikščionis įžengė.

Krikšto žvakė primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą. Žvakė apšviečia tamsą, o Kristaus dovanotas tikėjimas — mūsų gyvenimą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos.

Krikšto apeigos

Apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Iš anksto žmogui parenkamas krikščioniškas kokio nors šventojo vardas. Taip krikščionis visam gyvenimui gauna globėją ir krikščionišką gyvenimo pavyzdį.

Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Tada visi klausosi Dievo Žodžio. Kunigas trumpai pakomentuoja Šv. Rašto skaitinius. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį — atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius. Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos.

Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!”.

Pačios krikšto apeigos — vandens užpylimas kaip ir panardinimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Tai gimimas iš vandens ir Dvasios, Dievo kaip gelbėtojo priėmimas, apsisprendimas gyventi kaip Viešpats moko.

Pakrikštytasis patepamas Šventąja Krizma, jam uždedamas baltas rūbas, uždegama žvakė. Drauge meldžiamasi Tėve mūsų malda, suteikiamas palaiminimas tėvams ir visiems apeigų dalyviams.

Kas gali krikštyti?

Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi.

Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Marija) aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikšto apeigas papildytų: pateptų krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.

Sutvirtinimo sakramentas — tai krikščioniškosios brandos ženklas, sąmoningas pakrikštyto ir pagal Katalikų Bažnyčios tikėjimą gyventi pasirengusio žmogaus sustiprinimas Šventąja Dvasia.

Kodėl reikia priimti Sutvirtinimo sakramentą?

Sutvirtinimo sakramento reikia tam, kad būtų paskatintas Krikšto malonės augimas. Jį priimantis žmogus labiau išgyvena Dievo vaiko pašaukimą, tvirčiau susivienija su Kristumi ir Katalikų Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomene. Sutvirtintas krikščionis iš naujo atranda jam suteiktas Šventosios Dvasios dovanas, turi daugiau drąsos liudyti krikščionišką tikėjimą. Taip krikščionio gyvenime atbaigiamas Krikštas, išliejama Šventosios Dvasios malonė ir sieloje įspaudžiama neišdildoma žymė, sustiprinamas tikėjimas.

Kam teikiamas Sutvirtinimo sakramentas?

Šį sakramentą privalo vienintelį kartą priimti kiekvienas jau pakrikštytas, 15 metų sulaukęs, dar nesutvirtintas asmuo, kuris pats nieko neverčiamas tam apsisprendžia, tinkamai pasiruošia ir nori gyventi pagal Katalikų Bažnyčios mokymą ir stengiasi aktyviai įsijungti į bendruomenės gyvenimą.

Kiekvieno pakrikštytojo įkrikščioninimas (įtraukimas į pilnavertį krikščionišką gyvenimą), turi būti vainikuotas Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentų priėmimu.

Norintys priimti šį sakramentą, turi kreiptis į tos bažnyčios, kurioje dažniausiai meldžiasi, dvasininką ir dalyvauti pasirengimo programoje, trunkančioje visus metus. Apie registraciją į pasirengimo grupes pranešama parapijos skelbimuose.

Sutvirtinamajam būtina žinoti

• Labai atsakingai įvertinti savo apsisprendimą ir pasirengimą priimti šį sakramentą.
• Sutvirtinamasis privalo pritarti Katalikų, Bažnyčios mokymui, turi būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu ir liudytoju bendruomenėje ir pasaulyje.
• Sutvirtinimo sakramentu gaunama Šventoji Dvasia, todėl ją reikia priimti tyra širdimi, prieš priimant sakramentą atliekama išpažintis.
• Tas, kuris ruošiasi šį sakramentą priimti, suranda dokumentą, paliudijantį krikšto faktą ir pasirenka Sutvirtinimo tėvą (arba mamą).
• Pasirenkamas kokio nors šventojo vardas, kuris ženklina, jog krikščionis tikėjimo kelionėje nėra vienas, bet asmeniškai palydimas tų, kurie jau regi Dievo veidą amžinybėje.

Sutvirtinimo tėvai

Sutvirtinimo tėvu ar mama gali būti tik pakrikštyti, Sutvirtinimo, Atgailos ir Eucharistijos sakramentus priėmęs brandaus tikėjimo žmogus, gyvenantis pareigingo krikščionio gyvenimą. Šis žmogus turi būti autoritetas tam, kuris priima Sutvirtinimo sakramentą. Sutvirtinimo tėvas ar mama kaip vyresnysis brolis, krikščionį atveda ir pristato vyskupui, savo malda ir dėmesiu padeda ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną.

Tam, kad būtų išreikštas glaudesnis Krikšto ir Sutvirtinimo ryšys, pageidaujama Sutvirtinimo tėvu ar mama kviesti vieną iš krikštatėvių. Jeigu pasirenkamas kitas globėjas, tai jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms pareigoms atlikti, būti amžiumi vyresnis už sutvirtinamąjį. Gimdytojai negali būti savo vaiko sutvirtinimo tėvu ar motina.

Sutvirtinimo sakramento simboliai

Raudona spalva — ugnies ir kraujo, karštos meilės ir aukos dvasios simbolis. Sekminių dieną ant apaštalų nusileido Šventoji Dvasia.

Patepimas šventąja Krizma — esminis Sutvirtinimo apeigų ženklas, per kurį krikščionis pažymimas Šventosios Dvasios antspaudu kaip visu gyvenimu atsidavęs ir priklausantis Dievui. Krikščionis yra pateptasis, Kristaus darbų tęsėjas. Kristus sakė, kad jis pažymėtas Tėvo antspaudu (Jn 6, 27), krikščionis taip pat juo paženklinamas. „Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; Jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1,22).

Šventoji Krizma — Didįjį Ketvirtadienį vyskupo katedroje pašventintas kvapnus alyvų aliejus, skirtas patepti ką tik pakrikštytuosius, sutirtinamuosius ir šventimais Dievui pašvęstuosius — kunigus ir vyskupus. Patepimas ženklina išrinkimą gyvenimu ir darbais liudyti Kristų, taip skleisti tikėjimą, simbolizuoja Šventosios Dvasios jėgą, primena glaudesnį ryšį su Bažnyčia. Aliejus yra tvirtumo, džiaugsmo ir stiprybės ženklas.

Vardas pasirenkamas kokio nors žinomo šventojo, kuris visą gyvenimą bus krikščionio pavyzdžiu, primenančiu kaip galima liudyti Dievą ir tarnauti kitiems.

Sutvirtinimo sakramento apeigos

Sutvirtinamajam ir jo artimiesiems dar prieš apeigas dera pasimelsti specialia malda, per kurią labiau atsiveriama Šventosios Dvasios dovanoms.
Sutvirtinimo sakramentas paprastai teikiamas Šv. Mišiose. Po Evangelijos skaitymo ir pamokslo vyskupas kviečia atnaujinti Krikšto pažadus.
1. Vyskupas klausia:
Ar atsižadate piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių?
Atsakome:
Atsižadu.
2. Vyskupas klausia:
Ar tikite į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją?
Atsakome:
Tikiu.
3. Vyskupas klausia:
Ar tikite į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, gimusį iš Mergelės Marijos, nukankintą ir palaidotą, prisikėlusį iš numirusių ir sėdintį Tėvo dešinėje?
Atsakome:
Tikiu.
4. Vyskupas klausia:
Ar tikite į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kuri jums Sutvirtinimo sakramentu bus suteikta?
Atsakome:
Tikiu.
5. Vyskupas klausia:
Ar tikite šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžintąjį gyvenimą?
Atsakome:
Tikiu.
6. Vyskupas liudija:
Toks yra mūsų tikėjimas. Toks yra Katalikų Bažnyčios tikėjimas, kurį skelbiame ir džiūgaudami Jėzuje Kristuje mūsų Viešpatyje.
Atsakome:
Amen.
7. Vyskupas ištiesęs rankas meldžiasi už sutvirtinamuosius.
Po maldos atsakome:
Amen.
8. Kiekvienas sutvirtinamasis prieina prie vyskupo. Pristatantis sutvirtinamąjį (Sutvirtinimo tėvas ar mama) uždeda dešinę ranką ant sutvirtinamojo peties.
9. Vyskupas nykštį padažo Krizmos aliejuje, kryžiaus ženklu patepa sutvirtinamojo kaktą ir taria:
N, šiuo ženklu priimk Šv. Dvasios dovaną.
Atsakome: Amen.
10. Vyskupas pasveikina:
Ramybė tau.
Atsakome: Ir tau, Ganytojau.
Toliau skelbiami visuotinės maldos kreipiniai, Šv. Mišios vyksta įprasta tvarka.

Apeigos atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia.

Kas gali teikti Sutvirtinimo sakramentą?

Šio sakramento pirmaeilis teikėjas yra vyskupas kaip apaštalų įpėdinis. Sutvirtinimo sakramentą reikėtų priimti iš to vyskupo, kurio vyskupijoje krikščionis gyvena ir meldžiasi. Vyskupo dalyvavimu Sutvirtinimo sakramento apeigose išreiškiamas ryšys su Bažnyčia. Sekminių dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia. Vėliau patys apaštalai rankų uždėjimu ją perdavė tikintiesiems. Šventosios Dvasios priėmimas iš vyskupo rankų rodo glaudžią vienybę su vietine ir visuotine apaštaline Bažnyčia.

Ypatingomis aplinkybėmis vyskupas įgalioja kunigą teikti šį sakramentą. Ryšys su Bažnyčia išreiškiamas per vyskupo bendradarbį kunigą ir per paties vyskupo pašventintą šventąją Krizmą, kuria patepami sutvirtinamieji.

Kai tikintysis nėra priėmęs šio sakramento, o jam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš priimant Viatiką (šv. Komuniją mirštančiajam), apeigose patarnaujantis kunigas krikščionį sustiprintų Sutvirtinimo sakramentu.

Vaikų ir jaunuolių rengimo Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams gairės

Eucharistija — tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną — Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės — Jo Kraujo taurės. Tai daryti Jėzus kvietė Jo atminimui.

Eucharistijos sakramento pavadinimai

Eucharistijos šventimas — tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. eucharistia — dėkojimas) už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje.

Šventoji Komunija — tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio — dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną — Bažnyčią.

Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio — siuntimas) pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.

Šventoji auka — tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Ši auka pranoksta visas kitas aukas, nes pats Dievas ant kryžiaus atidavė gyvybę už visus žmones.

Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Šventųjų paslapčių iškilmingas minėjimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras.

Duonos laužymas — tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jėzų, kai Jis prisikėlęs pasirodė.

Viešpaties vakarienė — tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dalyvaudami šioje vakarienėje jau pradedame dalyvauti dangiškoje Avinėlio puotoje, kurioje pilnai švęsime būdami dangaus karalystėje.

Viešpaties kančios mirties ir prisikėlimo atminimas, nes juo ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas ir išgyvenamas Jėzaus Kristaus pasiaukojimo ant kryžiaus aktas, prisikėlimo slėpinys, prieinamas vien tikėjimu.

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas — tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota (specialiai pašventinta) Eucharistinė duona, kuri saugoma tabernakulyje (specialiai įrengtame puošniame namelyje). Prie tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Sakramentas — tikras Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Sakramento koplyčią.

Kodėl tikinčiajam reikia priimti Eucharistiją?

Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Jėzus savo mylimai mokinių Bažnyčiai šitaip patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą — gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį bei velykinį pokylį.

Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.

Kam teikiama Eucharistija?

Eucharistija teikiama šv. Mišių metu kiekvienam Katalikų Bažnyčioje pakrikštytam ir tikinčiajam asmeniui, kuris suvokia esminį skirtumą tarp paprastos duonos ir šv. Komunijos, žino pagrindines katalikų tikėjimo tiesas, yra pakankamai pasiruošęs ir neturi sunkių nuodėmių.

Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, drauge su visais tikinčiaisiais.

Pirmoji Šventoji Komunija

Pirmosios Šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę ir 7 metų sulaukę krikščionys, kurių tėvai (globėjai) pareiškia norą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.

Atgailos ir Eucharistijos sakramentams rengiančios katechezės uždavinys — lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje. Todėl labai svarbu, kad vaikas ne tik pažintų tikėjimo tiesas, bet, tėvų padedamas, jomis gyventų ir net priėmęs šiuos sakramentus, toliau sistemingai dalyvautų parapijos bendruomenės gyvenime. Pasirengimo trukmė dažniausiai iki vienerių mokslo metų. Susitikimai vyksta kartą per savaitę parapijoje.

Suaugusieji Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams ruošiami specialiuose susitikimuose. Norintys priimti šiuos sakramentus turėtų kreiptis į parapijos kunigą.

Priimantiems Eucharistiją būtina žinoti

• Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė.
• Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą).
• Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.
• Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius gestus).
• Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima tyloje, mintimis, giedant drauge su choru ar bendruomene bei savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.Eucharistijos pavidalai

• Kvietinė nerauginta duona, kurią kasdieniam būtiniausiam maistui nuo seniausių laikų vartojo daugelis tautų.
• Vynuogių vynas be jokių priedų — kaip kasdienis Rytų kraštų žmonių gėrimas, džiaugsmo, gyvybės, dangiškosios puotos ir kančios ženklas.

Eucharistijos šventimo — šv. Mišių apeigos

Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui. Vyskupas ar jo patikėtas kunigas vadinamas liturgijos vadovu, celebrantu (lot. celebrantis — iškilmingai švenčiantis) vadovauja apeigoms, stovi matomoje vietoje, nes atstovauja Kristų ir sudabartina Jo veikimą.

Šv. Mišios švenčiamos prie vyskupo pašventinto altoriaus, kuris primeną patį Kristų. Todėl kunigas liturgijos pradžioje nusilenkia kryžiui, primenančiam Jėzaus pasiaukojimą, ir altoriui bei jį pabučiuoja.

Pradžia

Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen“, o tai reiškia: „Taip, pritariu, remiuosi tuo, kas sakoma, tikiu, tebūna, tai teišsipildo mano ir kitų žmonių gyvenime. Toks atsiliepimas būtinas sąmoningam dalyvavimui apeigose. Kiekvienas toks atsakymas maldų pabaigoje ištartas garsiai reiškia, kad malda yra mano, trokštu, kad liturgijos vadovo visų vardų paskelbti žodžiai taptų realybe.

Liturgijos vadovas pasisveikina: „Viešpats su jumis“. Atsakome „Ir su tavimi“. Jei liturgijai vadovauja vyskupas, jis taria: „Ramybė jums“. Atsakome: „Ir tau, Ganytojau“. Tai pasveikinimas iš apaštalo Pauliaus laiškų, pokalbis su bendruomene, liudijantis, kad visi susirinkę Viešpaties vardu.

Rengdamiesi bendrai švęsti Mišias, prisimename, ką padarėme bloga ar ko gero neatlikome, prašome Dievo atleidimo. Kalbamas Gailesčio aktas („Prisipažįstu…“ ar kt malda.). Nuo seniausių laikų žinomas gailesčio ženklas— mušimasis į krūtinę. Seniau tai būdavo kartojama tris kartus, dabar — vieną. Visi meldžiasi kartu garsiai ir aiškiai. Liturgijos vadovo kreipimasis „Kyrie eleison” — gailestingumo meldimas. Tai graikų kalbos šūksniu „Viešpatie, pasigailėk” sveikinamas Viešpats, esantis su mumis.

Sekmadieniais ir per šventes šloviname Dievą Garbės himnu (lot. Gloria — garbė). Visi kartu garsiai gieda ar kalba. Advento ir gavėnios sekmadieniais šis himnas praleidžiamas.

Kunigas taria: „Melskimės“. Po šio kvietimo melstis stoja trumpa tyla, kai kiekvienas mintyse gali išsakyti savo maldavimus. Bendruomenės troškimai šios liturgijos metu išsakomi Dievui. Kunigas perskaito maldą, kurioje perteikiama pagrindinė dienos liturgijos mintis. Maldos metu kunigo ištiestos rankos — tai atsidavimo Dievui ir maldos ženklas. Visi pritaria kunigui tardami: „Amen“ (t.y. — taip, tiesa, tebūnie).

Žodžio liturgija

Prasideda Žodžio liturgija — Dievo Žodžio klausymas ir atsiliepimas į jį. Visi atsisėda ir įdėmiai klausosi skaitovo, kuris skelbia Dievo Žodį. Sekmadieniais skaitoma ištrauka iš Senojo Testamento, kuriame pasakojama Dievo ir žydų tautos istorija. Pirmas skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties. Skaitovas, perskaitęs skaitinį, taria: „Tai Dievo žodis“. Visi atsako: „Dėkojame Dievui“.

Psalmes gieda tam specialiai pasiruošęs bendruomenės narys. Atsakome į tai, ką išgirdome — dažniausiai psalmės žodžiais tariame atliepą. Paprastai liturgijoje parinkta ne visa psalmė, bet tik tos eilutės, kurių mintis susijusi su skaitiniu.
Sekmadieniais ir per šventes skaitomas antrasis skaitinys, po jo atsiliepiame taip kaip ir išgirdę pirmąjį skaitinį: „Dėkojame Dievui“.

Skelbiamas džiaugsmingas pagarbinimo šūkis Kristui: „Aleliuja“. Šis hebrajiškas kreipinys reiškia: „Šlovinkit Viešpatį“. Per gavėnią jis praleidžiamas ar pakeičiamas, pvz., „Šlovė Tau, Kristau, amžinasis Žodi”. Jėzus netrukus prabils per Evangeliją, todėl atsistoję taip Jį pasveikiname.

Evangelijos ištrauką skaito vyskupas, kunigas arba diakonas. Jis nulenkęs galvą prašo Dievą nuvalyti širdį ir lūpas, kad vertai skelbtų Gerąją Naujieną. Tai, ką Jėzus kalbėjo ir ką darė, Jo gyvenimą ir mirtį aprašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas, Jonas. Iš jų knygų girdime Gerąją Naujieną. Gali būti smilkalais ir žvakėmis pabrėžiama Evangelijos skelbimo momento svarba ir garbingumas. Evangelijos skaitymo bei giedojimo ceremonijos rodo didelę pagarbą bendruomenėje esančiam ir kalbančiam Kristui.

Evangelijų knyga kryželiu pažymima todėl, kad ji savyje slepia kryžiaus kančios skelbimą. Tariant žodžius ”Garbė Tau, Viešpatie”, mažuoju kryžiaus ženklu kunigo pavyzdžiu taip pat ženkliname kaktą, lūpas ir krūtinę, kad protu Dievo žodį apmąstytume, lūpomis skelbtume ir širdimi priimtume, saugotume. Šie maži kryželiai savo kilme senesni nei mūsų persižegnojimas. Pagal seną paprotį bendruomenė Evangelijos klauso stovėdama. Tai — velykinė laikysena, išskirtinės pagarbos ir pasirengimo vykdyti Evangelijos žodžius ženklas. Evangelija — Geroji Naujiena, kurios klausome pasirengę ją vykdyti. Pabaigus skaityti Evangelijos ištrauką, pranešama: „Girdėjote Viešpaties žodį“. Bendruomenė atsiliepia pagarbos ir džiaugsmo šūkiu: „Šlovė tau, Kristau“. Tai reiškia pripažinimą, kad čia pat yra kalbantis Kristus.

Homilijoje, kurią sako vyskupas, kunigas ar diakonas yra paaiškinami tekstai, kuriuos girdėjome kad geriau suprastume ir galėtume pagal juos gyventi. Visi sėdi ir atidžiai klausosi Šv. Rašto aiškinimo.

Tikėjimo išpažinimas kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis — kaip atsakas į Gerąją Naujieną. Išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Tikėjimo išpažinimas yra mūsų pasitikėjimo ir gyvo ryšio su Dievu išraiška. Jis apibendrina pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, sustiprina ryšį su Dievu bei su Bažnyčia. Visi stovi ir garsiai kalba Tikėjimo išpažinimo maldą.

Katalikų Bažnyčioje vartojami dviejų formų Tikėjimo išpažinimai: Nikėjos — Konstantinopolio išpažinimas, paskelbtas 381 m., (ilgesnis ir išsamesnis, bendras katalikams, stačiatikiams ir protestantams) ir Apaštalų tikybos išpažinimas, skirtas Krikštui. Abu yra tinkantys ir galiojantys, nuo seno Bažnyčioje vartojami.

Visuotinėje maldoje meldžiamės už Bažnyčią, už kenčiančius, už taiką ir tai, kas labiausiai mums rūpi. Maldavimus galima skaityti jau parengtus kitų žmonių arba sugalvoti savus. Visa bendruomenė į maldos prašymus jungiasi vieningu kreipiniu. Visi stovi ir drauge meldžiasi, kartodami visuotinės maldos atliepą. Kunigas visuotinę maldą pradeda kreipiniu į žmones ir užbaigia trumpa malda.

Aukos liturgja

Po Visuotinės maldos vyksta Aukos liturgija, kuri prasideda duonos ir vyno atnašavimu. Duona ir vynas yra ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo vaisius ir tikinčiųjų auka. Kunigui atnašaujant duoną ir vyną gali būti renkama rinkliava vargšams ir Bažnyčiai. Dažniausiai žmonės aukoja pinigus, kaip jų darbo ženklą. Aukojimo metu atnešant duoną ir vyną kaip mūsų atnašą Dievui, į kurią sudedame savo darbą, troškimus, džiaugsmus ir kančias.

Atnašų procesijoje prie altoriaus gali būti atnešami ir Dievui paaukojami tie daiktai, kurie ateityje bus naudojami Bažnyčios liturgijoje ar bendruomenės bei vargšų labui. Iškilmingose Mišiose gali būti pasmilkomos duonos ir vyno atnašos, altorius, liturgijos vadovas ir bendruomenė. Smilkymo metu atsistojama.

Dėkojimo giesmėje, kuri prasideda celebranto dialogu su bendruomene kunigas visos šventosios tautos vardu šlovina Dievą ir Jam dėkoja už sukūrimo ir atpirkimo darbą.

Dėkojimo giesmė baigiasi garbinimo himnu „Šventas, šventas, šventas“. Šis tekstas kilęs iš Senojo Testamento, tris kartus kartojamas žodis pagal hebrajų tradiciją žymi patį aukščiausią būdvardžio laipsnį. Pranašas Izaijas regėjime matė angelus, stovinčius prieš Dievo sostą ir Jį garbinančius (plg. Iz 6, 1-3; Ps 118, 28). Prie šių žodžių prijungti žmonių šūkniai Jėzui įžengiant į Jeruzalę (Mt 21, 9). Pagal seną tradiciją šis iš hebrajų kalbos kilę žodis Hosana neverčiamas. Žodžio prasmė — „ ak, gelbėk, padėk“. Nuo senų laikų šis žodis vartotas kaip džiaugsmo šūkis Dievui ar valdovui pasveikinti. Sekmadieniais ir iškilmių metu šis himnas giedamas, o šiokiadieniais — visų tikinčiųjų kalbamas. Tuo metu visi stovi. Himnui pasibaigus, bendruomenė gali atsiklaupti.

Liturgijos vadovas ištiesia rankas virš atnašų ir šaukiasi Šventosios Dvasios. Tai epiklezės (gr. epiklesis — kreipimasis) malda, per kurią Bažnyčia prašo, kad Dievas per Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius žmones. Šią maldą baigdamas liturgijos vadovas atnašas peržegnoja ir skaitydamas iš Mišiolo aiškiai ir tiksliai atpasakoja Paskutinės Vakarienės įsteigimo aktą. Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią Jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, kai davė apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems tai daryti Jo atminimui. Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju — sudabartinama (t. y. tampa mums aktualia) vieną kartą ir visiems laikams Kristaus ant kryžiaus paaukotoji auka, kuria Jis visus žmones sutaikino su Dievu.

Po pakylėjimo kunigas visiems balsiai primena, jog visa tai — tikėjimo paslaptis. Bendruomenė aiškiai atsako numatytą atliepą: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.“ Tuomet galima atsistoti, jei tai bendruomenėje įprasta.

Kunigas kalba maldą, vadinamą anamneze (gr. anamnesis — atsiminimas). Bažnyčia, vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, prisimena Kristaus palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą į dangų. Anamnezės malda — dėkojantis Kristaus pagarbinimas, svarbiųjų krikščioniškųjų tikėjimo tiesų išpažinimas, tai maldos už Bažnyčią žemėje (ištariami popiežiaus ir vietos vyskupų vardai), už mirusius ir gyvuosius, visus Mišių dalyvius, bei už vienybę su Bažnyčia danguje. Visa tai vadinama Eucharistine malda.

Lietuviškame mišiole įdėtos šešios Eucharistinės maldos vietoje vienos, nuo viduramžių buvusios, vadinamos Romos kanonu. Dabar ji pavadinta „Pirmąja Eucharistine malda“. Antroji sukurta persekiojimų laikotarpiu, kai dėl tikėjimo žuvo daug kankinių. Trečioji — naujai sukurta, prisilaikant tradicinių elementų. Ketvirtoji turi savo esmines dalis, paimtas iš rytietiškos šv. Bazilijaus (329-379 m.) liturgijos. Taigi ji yra bendra su Rytų Bažnyčia. Penktoji ir šeštoji Eucharistinės maldos dar vadinamos Susitaikinimo. Kai vieną iš jų liturgijos vadovas skaito, visa bendruomenė reikiamu metu garsiai atsakinėja.

Eucharistinės maldos pabaigoje Mišių liturgijos vadovas paima lėkštelę su konsekruota Duona ir taurę su konsekruotu Vynu ir pagarbina Dievą didinga formule: „Per Jį, su Juo ir Jame…” Tai iškilmingas Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas — doksologija (gr. doxalogos — garbės pareiškimas). Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia giedodama pritariamąjį „Amen“. Visi atsistoja.

Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų“ malda kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus. Kartu su Juo, kuris tapo mūsų broliu, Dievą galime vadinti Tėvu. Ši malda nuo 4 a. Mišių liturgijoje kalbama tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose. Bendruomenė stovėdama drąsiai, garsiai ir vieningai drauge meldžiasi.

Po „Tėve mūsų” kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia intenciją prisiartinti prie Viešpaties stalo, ryžtis būti atviriems Dievui ir broliams bei sesėms. Kaip susirinkusi bendruomenė, prašome ramybės ir kartu jos trokštame vienas kitam. Ramybė, kurią savo mokiniams pažadėjo Kristus, turi lydėti ir mus, Jo įsteigtos Bažnyčios narius. Mišių dalyviai nuoširdžiai galvos linktelėjimu ar rankos paspaudimu palinki vieni kitiems Kristaus ramybės.

Giedama ar kalbama malda „Dievo Avinėli…”, per kurią Mišių liturgijos vadovas laužo Eucharistinę duoną. Taip vadinamas Jėzus (plg. Jn 1, 29), kuris „kaip avinėlis buvo vedamas pjauti” ir atidavė už mus savo gyvybę. Kristus mus kviečia į puotą, kurioje atiduoda pats save. Jis dėl mūsų tapo laužoma duona, kad mokėtume gyventi dėl kitų. Sulaužoma duona (taip prisimenama, kad nukryžiuotas Jėzus buvo sulaužytas), kad visi galėtume dalytis ir pasisotinti Dievu. Anksčiau viena didele Eucharistine duona dalijosi visi liturgijos dalyviai. Bendruomenės nariai stovi ir kartu taria maldos žodžius. Po maldos galima atsiklaupti.

„Štai Dievo Avinėlis…“ — tokia malda liturgijos vadovas kreipiasi į Mišių dalyvius, rodydamas sulaužytą Eucharistinę Duoną. Bendruomenė pagarbiai suklaupusi garsiai ir vieningai atsako: „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį…“ Taip tikintieji paruošia savo širdį Jėzaus Kristaus priėmimui. Duonos ir Vyno pavidalais priimame patį Kristų, susivienijame ne tik su juo, bet ir tarpusavyje. Žmonės, priimdami Komuniją, patvirtina savo tikėjimą žodžiu „Amen“.

Baigęs dalyti Komuniją, liturgijos vadovas paskaito Pabaigos maldą, per kurią prašoma, kad Švenčiausiame Sakramente priimtas Kristus padėtų mums gyvenime tęsti tai, ką Dievas per liturgiją leido patirti. Tuo metu visa bendruomenė stovi.

Sekmadieniais gali būti paskelbiama tai, kas yra svarbu bendruomenės gyvenime. Tuo metu visi gali atsisėsti.

Mišių liturgijos apeigos baigiamos palaiminimu. Dievas pasilieka su mumis, nors šventimas baigtas. Viešpats lydi mus kasdienybėje, kurioje turi vykti tai, ką liturgijoje šventėme. Mūsų gyvenimas ir liturgija — neatskiriami. Liturgijos vadovas palaimina visus susirinkusius, tikintieji stovėdami persižegnoja.

Kas gali teikti Eucharistiją?

Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams. Kunigas juos pristato parapijai ir palaimina.

Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Priimdami šį sakramentą nuolat atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija.“

Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, taip pat savo paties, kaip žmogaus, pašaukto būti Dievo vaiku, kilnumą. Pažeidžiama ir Bažnyčios dvasinė gerovė. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus. Per šį sakramentą atgailaujantieji sutaikinami su bažnytine bendruomene, kurią sužalojo nusidėdami. Bažnyčia savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.

Kristus galią atleisti nuodėmes suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams. Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu visada išlieka atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kas nori susitaikinti su Dievu ir Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas prisimenamas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs. Tam reikia iš anksto rūpestingai patikrinti sąžinę. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis ir po jos suteiktas išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir Bažnyčia.

Atgailos sakramento pavadinimai

Atgailos sakramentas, per kurį krikščionis gailisi savo nuodėmių ir parodo troškimą priimti Viešpaties gailestingumą, stiprina norą atstatyti bendryste ir pasitikėjimu pagrįstus santykius su Dievu bei kitais žmonėmis.

Atleidimo sakramentas — tai galimybė krikščioniui nusimesti nuodėmių naštą ir per kunigo maldos žodžius priimti Dievo dovanojamą gailestingumą ir ramybę.

Atsivertimo sakramentas — nes sakramentiniu būdu, per regimą ženklą kviečia krikščionį į atsivertimą, padeda atsižadėti nuodėmės ir sugrįžti į artimą draugystę su Dievu.

Išpažinties sakramentas — švenčiamas tik tada, kai nusidėjėlis drąsiai, atvirai ir apgailestaudamas išvardija savo nuodėmes Bažnyčios kunigui, kuris pokalbį laikydamas visiškoje paslaptyje diskretiškai pataria, primena Kristaus mokymą ir palydi žmogų išrišimo malda.

Su(si)taikinimo sakramentas — dovanoja naują taikos ir ramybės sklidiną ryšį su Dievu ir bendruomene.

Kodėl tikinčiajam reikia priimti Atgailos sakramentą?

Po krikšto krikščionims nepavyksta likti ištikimiems Kristui, gyventi taip kaip Jis moko. Krikščionys neretai mąsto ir elgiasi prieš Evangeliją — renkasi nuodėmę. Nusidėti — tai išduoti Dievo ir artimo meilę. Nuodėmės pasirinkimas — tai gėrio iškraipymas. Pasirinkdami blogį atsiribojame nuo Dievo ir aplinkinių, veikiame be tikros meilės. Jei nedori veiksmai nuolat pasikartoja — jie tampa įpročiu ir mus pavergia. Švęsdami Susitaikymo sakramentą arba kitaip tariant eidami išpažinties leidžiame, kad mus paliestų tiesa, gydanti ir išlaisvinanti Dievo meilė. Taip atkuriame ryšį su Dievu ir artimu. Pats Kristus šiose apeigose mus apkabina ir išlaisvina, tvarsto žaizdas ir padrąsina naujam gyvenimui.

Kodėl išpažinties reikia eiti pas kunigą?

Jėzus Kristus siųsdamas savo Dvasią apaštalams leido tęsti Jo darbą: liudyti ir teikti Dievo gailestingumą. Apaštalai gautą nuodėmių atleidimo galią perdavė savo pagalbininkams ir įpėdiniams. Taip sakramentinė nuodėmių atleidimo galia per kunigystės šventimus lieka Bažnyčioje ir pasiekia tikinčiuosius.

Kunigas — Kristaus darbo tęsėjas, Bažnyčios kaip Viešpaties įsteigtos, bet kartu ir žmonių bendruomenės pasiuntinys. Per kunigą susitaikome su bendruomene, kurią net ir slaptomis savo nuodėmėmis esame įžeidę, nuo jos atsiskyrę. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Kunigas ne tik išriša nusidėjusį žmogų iš nuodėmių, bet, turėdamas dvasinio gyvenimo ir vadovavimo bei tarnystės patirtį, pataria labiau atsiverti Evangelijai.

Kada reikia eiti išpažinties?

Išpažinties einame tada, kada padarome sunkią nuodėmę. Sunki nuodėmė — Dievo įsakymų nesilaikymas svarbiuose dalykuose, puikiai suprantant pasirinktą blogį ir laisvai pritariant nuodėmei.

Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį ar dar rečiau. Atgaila suteikia stiprybės priešintis blogiui, augina pasitikėjimą Dievo gailestingumu.

Bažnyčios įsakymas bent kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinanti išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą. To nepakanka norint krikščionišką tikėjimą gilinti ir patirti nuostabių jo vaisių.

Tikintieji yra kviečiami neatidėlioti Atgailos sakramento šventimo didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kai yra daug žmonių, kai skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Šio sakramento priėmimo atidėjimas vien paskutinėms švenčių dienoms rodo didelį paviršutiniškumą, abejingumą, nepagarbą Dievui ir kitiems žmonėms, nenorą augti tikėjimo kelionėje.

Išpažinčių klausymo tvarkaraščiai skelbiami bažnyčiose arba siūloma

kreiptis į parapijos kunigą.

Pirmoji išpažintis

Šiam sakramentui rengiami Krikšto sakramentą priėmę ir 7 metų sulaukę krikščionys, kurių tėvai (globėjai) pareiškia norą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime. Norintys priimti šį sakramentą, kviečiami mokslo metų pradžioje kreiptis į parapijos kunigą. Pasiruošimas Atgailos sakramentui trunka vienerius mokslo metus. Vaikai kelis kartus per metus su šeimos nariais švenčia šį sakramentą ir stengiasi išmokti svarstyti savo veiksmų motyvus ir už juos prisiimti atsakomybę.

Suaugusieji, norintys pirmą kartą priimti Atgailos sakramentą, tam ruošiami specialiuose susitikimuose. Norintys priimti šį sakramentą turėtų kreiptis į parapijos kunigą.

Būtina žinoti

Ruošdamiesi šį sakramentą švęsti, esame kviečiami:

• melstis į Šventąją Dvasią ir prašyti atgailos malonės;
• nuo paskutinės išpažinties padarytas savas nuodėmes atsiminti, galima remtis maldyne ar internete pateikiama sąžinės tyrimu (apžvalga);
• už padarytas nuodėmes nuoširdžiai gailėtis;
• ryžtis nenusidėti;
• nuodėmes atvirai ir aiškiai išpažinti kunigui;
• atlikti paskirtą atgailą kaip ženklą, išreiškiantį norą dvasiškai tobulėti ir atlyginti nuodėmės padarytus nuostolius.

Sąžinės tyrimas (apžvalga)

Nuodėmės prieš Dievą

• nepasitikėjau Dievu, pritariau burtams, prietarams, lankiausi pas būrėjus, ekstrasensus, domėjausi ateities spėjimais, skaičiau horoskopus, užsiėmiau magija ir spiritizmu, naudojau talismanus, sėkmę nešančius daiktus;
• Jėzų Kristų ne visuomet priėmiau kaip savo Gyvenimo Viešpatį ir Gelbėtoją, abejojau Dievo gailestingumu;
• nedalyvavau sekmadienio šv. Mišiose, dirbau sekmadieniais sunkius ir nebūtinus darbus, trukdančius garbinti Dievą;
• nenorėjau melstis su bendruomene, nesimeldžiau kasdien savo namuose, o maldoje galvojau visai ne apie Dievą;
• Dievo vardą tariau be deramos pagarbos, nesitikėjau iš Jo malonės ir bendrystės;
• neskaičiau Dievo Žodžio ir jokios krikščioniškos literatūros;
• negilinau savo tikėjimo, abejojau krikščionybe, Katalikų Bažnyčios mokymu, neieškojau tiesos, todėl mano dvasinis gyvenimas yra vangus ir drungnas;
• pritariau tiesoms, kurios prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui, pvz., reinkarnacijai, Naujojo amžiaus religingumo idėjoms;
• gėdijausi savo tikėjimo, nesielgiau kaip dera krikščioniui;
• nerodžiau bažnyčioje pagarbos Švč. Sakramentui. Šv. Komuniją priėmiau be deramo pasirengimo, su sunkiomis nuodėmėmis;
• nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių, neatlikau nuoširdžios išpažinties.

Nuodėmės prieš artimą

Tėvų ar vyresniųjų:

• su vaikais ar jaunimu elgiausi nepagarbiai tarsi jie būtų mano nuosavybė;
• neišsaugojau atidumo ir kantrybės, auklėjau su pykčiu;
• įžeidinėjau ir žeminau silpnesnius, neturinčius galios ir įtakos;
• nepriėmiau kitų išmintingų pamokymų, patarimų, nes galvojau, kad viską jau žinau;
• savo elgesiu rodžiau blogą pavyzdį;
• priešinausi vaikų pašaukimui;
• piktnaudžiavau Dievo suteikta galia ir atsakomybe.

Vaikų:

• neparodžiau pagarbos savo tėvams ir mokytojams;
• nesistengiau įsiklausyti į tėvų ir vyresniųjų teisėtus reikalavimus ir patarimus;
• pravardžiavau kitus žmones;
• mušiau, skriaudžiau bendraamžius ir silpnesnius už mane.

Sutuoktinių:

• bariausi, įžeidinėjau, žeminau, neįsiklausiau į kito šeimos nario nuomonę;
• neišsaugojau ištikimybės žvilgsniu, žodžiu ir elgesiu;
• ėmiausi kontracepcijos, kad būtų užkirstas kelias naujai gyvybei.

Artimųjų:

• pasidaviau pykčiui, jaučiau neapykantą ir pagiežą, teisiau, nenorėjau atleisti dėl man padarytų skriaudų;
• siekiau keršyti ir linkėjau bloga;
• pavydėjau kitiems turimų gėrybių ir talentų;
• apkalbinėjau, smerkiau ir šmeižiau kitus žmones;
• nesąžiningai elgiausi ir vogiau;
• apgaudinėjau, melavau ir netesėjau duoto žodžio;
• pastūmėjau kitą į nuodėmes;
• vartojau fizinį ar psichologinį smurtą, skriaudžiau kitus, nepadėjau vargšams;
• turėjau nesantuokinių ar ikisantuokinių lytinių santykių;
• pritariau ar kitaip prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.

Nuodėmės prieš save

• pasidaviau puikybei, pykčiui ir egoizmui, didžiavausi prieš kitus;
• negalėjau sau atleisti, pyktį nukreipiau į save;
• tinginiavau, tuščiai leidau laiką ir taip apleidau savo įsipareigojimus;
• persivalgiau, be saiko vartojau alkoholį, rūkiau;
• vartojau narkotikus ar kitus kvaišalus;
• pasidaviau azartiniams lošimams, praradau saiką, kai įnikau į kompiuterinius žaidimus, kitas pramogas;
• žiūrėjau žiaurius ir neskaistumą skatinančius filmus;
• neskaisčiai elgiausi su savo kūnu;
• savo netinkamu elgesiu provokavau, papiktinau kitus.

Nuodėmės prieš kūriniją

• netausojau, laužiau ir gadinau daiktus, kurie man nepriklauso;
• gamtoje elgiausi netvarkingai, palikau daug šiukšlių ir teršiau aplinką;
• pasidaviau godumui;
• turto, materialinės sėkmės siekiau kaip savo gyvenimo absoliutaus tikslo;
• neatsakingai, išlaidžiai elgiausi su man patikėtomis gėrybėmis;
• negrąžinau pasiskolintų daiktų;
• žiauriai elgiausi su gyvūnais.

Atgailos sakramento apeigos

Atgailautojas priėjęs prie kunigo persižegnoja ir pasisveikina: „Garbė Jėzui Kristui“. Kunigas palaimina atgailautoją ir atsako: „Per amžius. Amen“ Tada atgailautojas pasako kada paskutinį kartą buvo išpažinties, primena, ar gavo išrišimą ir išvardija nuodėmes, nurodo svarbesnes aplinkybes, sunkumus gyvenant krikščionišką gyvenimą. Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po to atgailautojas taria: „Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo.“

Kunigas gali patarti, priminti krikščioniško gyvenimo ypatumus, paskiria atgailą, kuri yra ne tik simbolinis atsiteisimas už padarytas nuodėmes, bet ir pagalba naujam dvasiniam gyvenimui, vaistas silpnybėse. Kunigas pakviečia gailėtis dėl nuodėmių ir kalba išrišimo maldą : „Dievas, gailestingumo Tėvas…“, o atgailautojas tuo metu prideda ranką prie širdies, tai išreiškia jo nuoširdų gailestį už nuodėmes, ir tyliai meldžiasi: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio (-ės).“ Pabaigoje kunigas atgailautoją palaimina, šis persižegnoja ir atsako: „Dėkoju Dievui“.

Tada atgailautojas pasirenka vietą bažnyčioje ir padėkoja Dievui už suteiktą gailestingumo malonę, atlieka paskirtą atgailą, pamąsto apie kunigo išsakytas mintis, pasiryžta vengti didžiųjų nuodėmių, stengiasi atitaisyti kitam padarytą materialinę ar moralinę skriaudą, vengia aplinkybių, skatinančių ankstesnius nupuolimus.

Kas gali teikti Atgailos sakramentą?

Atgailos sakramentą teikti (klausyti išpažinties ir teikti išrišimą) gali tik kunigo šventimus turintis dvasininkas.

Santuokos sakramentas — tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti.

Santuoka, kurią vyras ir moteris sudaro visam gyvenimui kaip bendrą sąjungą, skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, — vienumas ir neišardomumas. Kitaip tariant santuoka sudaroma tik vieną kartą ir jokios žmogiškos jėgos negali būti išardyta. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Santuokoje vyras ir moteris yra lygiateisiai, vienas kitam atsidavę, tarnaujantys ir pasiryžę būti atviri gyvybės dovanai bei drauge auginti vaikus.

Kodėl kuriančiam šeimą reikia priimti Santuokos sakramentą?

Vyro ir moters meilėje atsispindi Dievo ir žmogaus, Kristaus bei Bažnyčios meilė. Taip kaip Dievas ištikimas žmogui, taip vyras ir moteris Dievo akivaizdoje apsisprendžia vienas kitą visą gyvenimą mylėti, rūpintis ir globoti — priima Santuokos sakramentą. To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.
Gyvenimas susidėjus kartu be santuokos sakramento yra nuodėmė. Tokioje poroje vyras ir moteris meluoja vienas kitam, negerbia nei savęs, nei vaikų, nei kito asmens, nei paties Dievo, kuris dovanojo tokį unikalų ir vienintelį gyvenimą, kad prisiimtume atsakomybę už savo ir kito žmogaus ateitį. Intymūs santykiai be santuokos sakramento yra melavimas, nes kūno kalba išreiškiamas troškimas dovanoti save, imtis atsakomybės ir gerbti vienas kitą, o iš tiesų asmenys neprisiima jokių įsipareigojimų, vienas kitam tampa priemone.

Kam teikiamas Santuokos sakramentas?

Santuokos sakramentas teikiamas vyrui ir moteriai, kurie yra dar nesudarę galiojančios bažnytinės santuokos, myli vienas kitą ir tvirtai apsisprendę, išreiškia abipusį sutikimą visam gyvenimui kurti krikščionišką šeimą, gimdyti bei auginti vaikus.

Būtina žinoti:

• Bažnyčioje vyras ir moteris tuokiasi laisva valia, tvirtai apsisprendę, vieną kartą ir visam gyvenimui;
• sužadėtiniai, nusprendę bažnyčioje priimti Santuokos sakramentą, turėtų kreiptis į kunigą ne vėliau kaip trys mėnesiai iki numatytos santuokos datos;
• tam, kad santuoka būtų palaiminta bažnyčioje, reikia iš anksto asmeniškai kalbėtis su dvasininku, pateikti asmens tapatybę liudijantį dokumentą, pristatyti Krikšto pažymą, laisvos būklės liudijimą, pažymą apie Šeimos centre lankytus specialius kursus sužadėtiniams; o tuokiantis ne savoje parapijoje reikia turėti savo parapijos klebono leidimą tuoktis kitoje bažnyčioje;
• prieš priimant Santuokos sakramentą dera atlikti išpažintį, nes, kurdamas šeimą, žmogus pradeda naują gyvenimo etapą, šiuo ženklu labiau atsiveria Dievo malonei, įsipareigoja prisiimti atsakomybę už kitą žmogų ir būsimų vaikų laimę.

Santuokos sakramento simboliai

Priesaika — tai laisvas, tvirtas, Dievo ir žmonių akivaizdoje viešai paskelbtas pasižadėjimas vienas kitam visada išsaugoti ištikimybę, laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje – visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti.

Žiedas žymi ištikimybę, įsipareigojimą ir nesibaigiančios meilės pasirinkimą.

Santuokos sakramento apeigos

Suskambus bažnytiniam varpui, kuris skelbia apeigų pradžią, užgroja vargonai, sužadėtiniai, lydimi liudininkų ateina prie altoriaus, pagarbiai nusilenkia ir prisiartina prie jų laukiančio kunigo. Apeigas kunigas pradeda persižegnodamas ir pasveikindamas sužadėtinius bei visus svečius. Tuomet giedamas himnas į Šventąją Dvasią, kuri yra įvairių dovanų šaltinis. Po himno kunigas skaito maldą už jaunuosius. Visi atsakome: „Amen“.

Skaitomi skaitiniai iš Šventojo Rašto. Tuo metu galima sėdėti. Kai kunigas skaito ištrauką iš Evangelijos — visi stovime. Po Evangelijos kunigas paaiškina skaitytą tekstą, primena krikščioniškos santuokos esmę, sutuoktinių meilės patvarumą, šio sakramento malones ir įsipareigojimus.

Po pamokslo liturgijos vadovas užduoda klausimus jaunajam:
„Ar esi rimtai apsigalvojęs (-jusi), niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę?“ Jaunasis atsako: „Esu.“
Po to klausiama ir jaunoji:
„Ar esi rimtai apsigalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio?“ Jaunoji atsako: „Esu.“
Vadovaujantis liturgijai dvasininkas klausia abu:
„Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?“
Kiekvienas atsako: „Pasižadu.“
Tada vadovaujantis liturgijai dvasininkas, atsižvelgdamas į besituokiančiųjų amžių, klausia apie vaikus:
„Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?“ Jaunieji atsako: „Sutinkame.“

Liturgijos vadovas kviečia jaunuosius paduoti vienas kitam dešinę ranką ir tarti priesaikos žodžius. Pirmasis prisiekia jaunasis:
„Aš, N., imu tave, N., savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!”
Tada prisiekia jaunoji:
„Aš, N., imu tave, N., savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!”

Kunigas sutuoktinius peržegnoja, kreipiasi į liudytojus ir kviečia pagarbinti Dievą trumpa malda. Tada palaimina žiedus, kuriuos jaunavedžiai užmauna vienas kitam tardami šiuos žodžius:
„N., imk šį žiedą — mano meilės ir ištikimybės tau ženklą — vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Apeigų pabaigoje teikiamas iškilmingas palaiminimas jaunavedžiams.

Kas gali teikti šį sakramentą?

Santuoka — tai vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet vienas kitam Dievo akivaizdoje prisiekiantys sužadėtiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo ir kelių liudininkų dalyvavimas santuokoje parodo, kad šis aktas vyksta be kliūčių ir yra reikšmingas, tikras ir svarbus bendruomeninio gyvenimo įvykis.

Kunigystės sakramentas — tai paties Kristaus apaštalams bei jų įpėdiniams ir pasirinktiems pagalbininkams ypatingu ženklu ir galia pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsti Viešpaties tarnystę. Kunigystės sakramentas apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.

Vyskupai — apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu ir malda savo įpėdiniams perdavė Šventosios Dvasios dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama gija suteikiama vyskupo šventimais. Vyskupams perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Vyskupai bendruomenėje regimu būdu perima paties Kristaus, Mokytojo, Gerojo Ganytojo ir Kunigo, pareigas. Ganytojas jam pavestoje vietoje bendruomenėje atstovauja patį Kristų. Drauge visi vyskupai liudija Visuotinės Bažnyčios vienybę, rūpinasi tikėjimo paveldo puoselėjimu.

Kunigai — vyskupo bendradarbiai ir pagalbininkai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje apaštalų įpėdiniai vyskupai savo kai kurias tarnystes perdavė jiems pavaldiems kunigams, kurie įvairiose srityse atlieka jiems pavestą pasiuntinybę bendruomenėje ar kokioje nors srityje, visada išsaugodami vienybę ir bendradarbiavimą su savo Ganytoju. Kunigai gali teikti Krikšto, Susitaikinimo, Eucharistijos, Santuokos, Ligonių patemimo sakramentus. Vyskupui leidus gali tikintiesiems teikti ir Sutvirtinimo sakramentą.

Diakonai — tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, šitaip parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose. Diakonams šventimais suteikiama teisė tarnauti specialiose pasiuntinybėse: skelbti Evangeliją, pamokslauti, talkininkauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams, teikti Krikšto, Santuokos sakramentus, šventinti maldingumą skatinančius daiktus. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs savo vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į diakonus.

Iki šiol Lietuvoje diakonais buvo šventinami tik besiruošiantys kunigystei, tačiau Katalikų Bažnyčioje nuolatiniais diakonais gali būti pašventinti ir vedę vyrai, jei jie tinkamai šiai tarnystei pasirengia.

Kodėl reikia Kunigystės sakramento?

Pats Kristus pašaukė Dvylika apaštalų, kurie tęsė jo misiją žemėje. Apaštalai malda ir rankų uždėjimu iš paties Viešpaties gautas galias perdavė savo įpėdiniams ir talkininkams. Taip Kristaus sekėjų bendruomenėje, Bažnyčioje, atsirado šventimai. Per Bažnyčiai atstovaujantį įšventintą asmenį pats Kristus veikia savojoje bendruomenėje kaip savo kūno Galva, savosios kaimenės Gerasis Ganytojas, Vyriausiasis Kunigas. Per įšventintus Bažnyčios tarnus skelbiama Kristaus Geroji Naujiena, nenutrūkstamai perduodama galia aukoti Šv. Mišias — sudabartinti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, kad Viešpaties aukos vaisiais galėtų stiprintis visų kartų žmonės.

Kam teikiamas Kunigystės sakramentas?

Kristus savo Evangeliją skelbė visiems žmonėms, tačiau į apaštalų tarnystę pašaukė tik vyrus. Todėl pagal apaštalinius laikus siekiančią tradiciją Kunigystės šventimų sakramentas teikiamas tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai. Vyrai tam pasirengia specialiose ugdymo mokyklose — seminarijose.

Katalikų Bažnyčioje į kunigus šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.

Katalikų tikėjimo uoliai besilaikantys jaunuoliai, turintys vidurinį išsilavinimą bei parapijos kunigo rekomendaciją, pateikia prašymą Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos vadovams. Seminarijoje jaunuoliai vienerius metus tiria savo pašaukimą parengiamajame kurse ir šešerius metus studijuoja, kad įgytų teologijos ir kitų mokslų žinių, išmoktų bendruomeniškumo, susipažintų su pastoracijos ypatumais.

Jaunuoliai, kurie nori tapti kunigais ir šiai tarnystei pasiruošti, turėtų kreiptis į parapijoje dirbantį kunigą, į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos vadovybę.

Kunigystės sakramento simboliai

Rankų uždėjimas — tai nuo apaštalų laikų ateinanti tradicija perduoti Kristaus galias. Vyskupas uždeda rankas ant šventinamojo galvos, nes turi kunigystės galių pilnatvę ir yra teisėtas apaštalų įpėdinis. Apeigose dalyvaujantys kunigai taip pat uždeda rankas ir taip paliudija, kad nuo šiol naujai pašventintąjį laikys vienos tarnystės broliu, dalinsis darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais.

Konsekracijos malda — tai specialus prašymas Dievui išlieti Šventąją Dvasią išrinktajam asmeniui ir suteikti jo tarnystei reikalingų dovanų.

Kas gali teikti šį sakramentą?

Visų trijų laipsnių Kunigystės šventimų sakramentą teikia tik vyskupas.

Diakoną ir kunigą šventina vyskupas, remdamasis dažniausiai kunigų seminarijos vadovų ar vienuolijos vyresniųjų rekomendacijomis. Vyskupą iš kunigų, remdamasis atsakingais liudijimais, išrenka popiežius — Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis, Katalikų Bažnyčios vadovas ir dažniausiai paveda paskirtą kandidatą konsekruoti vietinės Bažnyčios vyskupams. Žymiausieji pasaulio vyskupai išrenkami kardinolais — popiežiaus patarėjais, kurie renka naująjį popiežių.

Ligonių patepimo sakramentas — tai ženklas, per kurį Bažnyčia prašo Viešpaties, kad Jis sustiprintų sunkiai sergančio ligonio kūną ir dvasią, augintų ne tik ligonio, bet ir jo artimųjų bei slaugytojų pasitikėjimą Dievo valia, pašventintų kančią, grąžintų sveikatą.

Kodėl sunkiau sergančiam tikinčiajam reikia priimti Ligonių patepimo sakramentą?

Sunkiai sergančiam žmogui būtina Dievo pagalba ir malonė, kad ligos prislėgtas žmogus nenusimintų, nepasiduotų nevilčiai, neužgesintų tikėjimo. Ligonių patepimo sakramentu pats Kristus aplanko ir sustiprina sergantį savo brolį. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Viešpatį ir suvienyti su Jo kančia, gelbėjančia visą pasaulį.

Kristaus išgyventas kančios, apleidimo, vienatvės laikas pašventina ir kiekvieno krikščionio skausmo akimirkas. krikščionis išpažįsta, kad Kristus savo kančia pašventino pasaulį. Šioje misijoje dalyvauja ir ligos kamuojamas krikščionis. Tačiau Kristus per Bažnyčią šio žmogaus nepalieka vienišo, per Ligonių patepimo sakramentą stiprina bei guodžia.

„Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5,14—15).

Bažnyčios pašventintas ir atsiųstas kunigas meldžiasi už ligonį, jo artimuosius, slaugytojus ir už visus kenčiančius, uždeda sergančiajam rankas ant galvos ir jo kaktą bei rankas patepa Ligonių aliejumi vyskupo pašventintu Didįjį Ketvirtadienį. Taip Bažnyčia vykdo Kristaus žodžius, kuriais Jis kvietė lankyti ligonius ir juos stiprinti. Ligonių sakramento teikimu akivaizdžiai parodomas Bažnyčios rūpestis ligoniais, senais žmonėmis, kad Viešpats yra su jais ir bendruomenei rūpi kenčiantys žmonės.

Kam teikiamas šis sakramentas?

Patepimas yra teikiamas pakrikštytiems tikintiesiems, kurie sunkiai serga arba jų sveikata silpnėja dėl senatvės. Sakramentas gali būti teikiamas pakartotinai, jei po matomo pagerėjimo ligonio būklė vėl pablogėjo. Kai sergančio krikščionio būklė nesikeičia praėjus bent metams šį sakramentą galima vėl teikti.

Visada galima priimti šį Sakramentą prieš sudėtingesnę operaciją, o sergantiems vaikams galima teikti tada, kai jie suvokia šio Sakramento esmę ir naudą. Tiems ligoniams, kurie yra praradę sąmonę, Ligonių patepimas yra teikiamas, jei jie prieš sąmonės praradimą šio patarnavimo prašė arba numanoma, kad to prašytų. Jeigu sunkiai sergantis tikintysis jau yra miręs — Ligonių patepimo sakramentas neteikiamas. Kai abejojama ar ligonis tikrai yra miręs, patepimas teikiamas sąlyginai.

Ligonių patepimo sakramentas suteikiamas ligoniams ar senatvės sulaukusiems žmonėms, kai kreipiamasi į savo parapijos kunigą. Sunkiai sergantiems ligoniams, esantiems ligoninėse, kai jie to prašo arba pageidaujant jų artimiesiems, reikia kreiptis į parapiją, kurios teritorijai priklauso ligoninė.

Ligonių patepimo sakramento pasekmės

• Sunkiai sergantis ligonis susivienija su Kristaus kančia visos Bažnyčios labui.
• Ne tik ligonį, bet ir jo artimuosius aplanko paguoda, ramybė, pasitikėjimas ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus.
• Šiuo sakramentu skatinama atgailos dvasia, pasirengiama labiau priimti patį Viešpatį.
• Ligonis neretai atgauna sveikatą, pastebimai sustiprėja.
• Sunkiai sergantis žmogus pamažu su tikėjimo dvasia parengiamas pereiti į amžinąjį gyvenimą, kurio tikisi kiekvienas krikščionis.

Būtina žinoti

Namuose laukiant kunigo, kuris sergančiam Jūsų šeimos nariui suteiks Ligonių patepimo sakramentą, reikia pasiruošti:

• stalą užtiesti balta staltiese;
• ant stalo pastatyti kryžių ir uždegti dvi žvakes;
• paruošti stiklinę vandens, nes jei ligoniui sunku nuryti Šv. Komuniją, galima duoti truputį atsigerti;
• ant lėkštelės padėti gabalėlį vatos.

Ligonių patepimo sakramento simboliai

Malda ligonis pavedamas kenčiančiam ir visas ligas nugalėjusiam Dievui.

Rankų uždėjimas — tai Šventosios Dvasios galios perdavimo, pastiprinimo ženklas.

Patepimas Ligonių aliejumi — sustiprina Krikštu pateptą krikščionį kovoje su liga, skausmu, išbandymais, primena išrinkimą, paskyrimą būti Dievo karalystės dalyviu.

Kas gali teikti šį sakramentą?

Ligonių patepimo sakramentą teikia tik kunigo šventimus turintis dvasininkas išklausęs ligonio išpažinties ir pasirengęs sergančiam žmogui teikti Šv. Komuniją.